18 metų auginau savo sesers dukrą, o ji mane išdavė




Mano sesuo Kristina pagimdė vaiką ir tiesiog išnyko, palikusi jį mums. Nei žinutės, nei pinigų, tik vienas raštelis: „Ne tokio gyvenimo aš norėjau!“Mes su mama rūpinomės jos dukra. Pavadinome ją Marija.
Kai jai sukako 3 metukai, mes su mama padavėme pareiškimą į teismą ir atėmėme iš sesers motinystės teises, o mama tapo jos oficialia globėja.
Marija augo mūsų akyse, tapo linksmu vaiku. Vadino mane mama, kadangi nuo vaikystės aš buvau šalia jos.
Kai jai sukako 5 metai, man teko padaryti sunkų pasirinkimą. Andrius, mano vaikinas, norėjo savo vaikų, bet atsisakė auginti svetimą. Jis iškėlė man ultimatumą: arba jis, arba Marija. „Aš netikiu, kad tavo gerumas ateityje duos vaisių“,- pasakė jis man.
Aš pasirinkau vaiką. Žinoma, buvo sunku skirtis su mylimu žmogumi, bet aš buvau nusiteikusi ryžtingai.
Po to mes su mama pardavėme butą ir persikėlėme į kitą rajoną, kad Marija nieko nesužinotų. Mes galėjome nieko nepasakoti, o štai žmonėms burnų neužkiši.
Po išsiskyrimo su Andriumi aš padėjau kryžių savo asmeniniam gyvenimui. Galvojau tik apie Marijos auklėjimą.
Po kelių metų mama mirė ir paliko man palikimą, kad nors kažkaip atribotų mus nuo pradingusios Kristinos. Ji net į savo motinos laidotuves neatėjo. 18 metų aš auginau ir rūpinausi jos vaiku. Bet viskas pasikeitė tą dieną…
Prie mūsų laiptinės privažiavo prabangi mašina. Iš jos išlipo Marija su nauja rankine ir telefonu. Kristina primelavo Marijai, esą visą tą laiką aš neleidau bendrauti su ja. Ji patikėjo šiais paistalais ir atėjo sukelti skandalo. „Vargana konsultantė“ – štai kaip ji mane pavadino. Reikalavo daugiau nevadinti jos dukra.
Per kelias sekundes aš praradau gyvenimo prasmę. Beveik pusę metų taip gyvenau, be prasmės…Nevalgiau, negėriau, tiesiog vaikščiojau į darbą, kad nemirčiau vienatvėje. Vieną gražią dieną mano viršininkas Ignas pajuokavo ir pasakė, kad atleis mane, jei aš neisiu su juo į pasimatymą. Ir aš nuėjau. Paskui dar kartą, ir dar…
Pasirodė, kad aš moteris, kad galiu būti mylima. Po kurio laiko pastojau. Neįsivaizduojate, kaip aš apsidžiaugiau, tai sužinojusi. Paskui mano džiaugsmas peraugo į siaubingą nerimą. Nežinojau, kaip Ignas į tai sureaguos. O jis irgi buvo laimingas ir pasiūlė įteisinti mūsų santykius. Štai taip aš ir sukūriau savo šeimą.
Vieną gražią dieną pas mane atėjo Kristina, Marija ir kažkoks berniukas. Pasirodo, kad mano sesutė pasiėmė Mariją, kad atliktų inksto transplantaciją šiam berniukui, jos sūnui nuo antro vyro. Bet kažkas pasisuko ne taip. Pasirodo, Kristina jį pagimdė ne nuo vyro, o nuo meilužio, ir Marijos duomenys nebūtų tikę tam berniukui. Vyras parodė kilnumą ir išgydė netikrą sūnų, o paskui išvijo juos pro duris.
O dabar jie atėjo pas mane ir prašo užleisti būstą. Aš, žinoma, galėjau tai padaryti, bet nepadariau. Tegu patys sprendžia savo problemas.

Iki ašarų… Kartais nutinka taip – išgirsti istoriją, ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nutinka retai, bet kai nutinka, pasikeičia vertybės. Tokią istoriją vienas išmintingas dvasininkas papasakojo jauniems tėvams. “Mūsų cerkvė užsiima labdara. Mes lankome…
Galbūt jūs niekada neatkreipėte dėmesio, bet kai kuriose iš plytų pastatytose sienose kartais galima pamatyti atmintuką. Labai keistas ir neįprastas radinys! Pirmiausia, ką norisi padaryti – tai truktelėti ir ištraukti atmintuką. Bet to daryti nederėtų.…



Iki ašarų… Kartais nutinka taip – išgirsti istoriją, ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nutinka retai, bet kai nutinka, pasikeičia vertybės. Tokią istoriją vienas išmintingas dvasininkas papasakojo jauniems tėvams. “Mūsų cerkvė užsiima labdara. Mes lankome…
Galbūt jūs niekada neatkreipėte dėmesio, bet kai kuriose iš plytų pastatytose sienose kartais galima pamatyti atmintuką. Labai keistas ir neįprastas radinys! Pirmiausia, ką norisi padaryti – tai truktelėti ir ištraukti atmintuką. Bet to daryti nederėtų.…


1,709  


Charged



Back to Top ↑