Mama atsisveikino su sunkiai sergančiu sūnumi, bet jis staiga atsimerkė ir šį tą sušnabždėjo




Visi manė, kad tai tik nepavojingas peršalimas. Tačiau bėgant dienoms padėtis tik prastėjo. Galiausiai tėvai Rūta ir Džonatanas Skuliai išgirdo baisią žinią. Jų 3 metų sūnus Nolanas sirgo vėžiu – neįprasta ir agresyvia forma.

Mama Rūta neseniai socialiniuose tinkluose pasidalino tragiška istorija. Agresyvi jėga žiauriai perėmė jos sūnaus kūną. Ji norėjo ne tik apibūdinti baisias kančias, kurias jam teko patirti, bet ir tai, kaip jis ilgai bei iš visos širdies kovojo, kiek tik galėjo.

Visos moterys kada nors norėjo nusikirpti, kad kažkaip pakeistų savo išvaizdą ar net gyvenimą. Tačiau toli gražu ne kiekviena tam ryžosi. Tos, kurios įsidrąsino nukirpti plaukus, nepasigailėjo. Bet kokiu atveju, šios 30 moterų gali pasigirti…
Mes susipažinome mokslų metu – ji buvo mano dėstytoja. Ir nepaisant amžiaus skirtumo, mes taip smarkiai susidomėjome vienas kitu, kad pamilome ir susituokėme. Bet kai kas rimto temdė mano šeimyninę laimę. Aš būdavau priverstas kiekvieną…



Mažasis Nolanas mirė po 15 mėnesių kovos su liga. Rabdomiosarkoma yra retas ir agresyvus vėžio tipas, kuris gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, kur vystosi raumenys, ypač skeleto raumenys. Deja, šio tipo vėžys yra atsparus visoms gydymo formoms.

Rūta norėjo pasauliui papasakoti apie siaubingą ligą, kuri kasdien vis labiau glemžėsi jos sūnų. Ji pasidalino nuotrauka, kurioje miegantis Nolanas guli ant vonios grindų. Jis bijojo atsitraukti nuo motinos, net kai ji tik ketino nusiprausti.

2015 m. rugsėjį Nolanas skundėsi, kad jam užgulta nosis, tačiau jo tėvai pamanė, kad tai tik peršalimas. Tačiau pamažu jam darėsi sunkiau kvėpuoti ir nė vienas iš vaistų neveikė. Po dviejų mėnesių gydytojai atrado, kad nosį užgulęs auglys.

Po kelių bandymų atlikti chemoterapiją ir radiaciją Nolanas neteko plaukų, o jo kūnas vis silpnėjo. Vėžys buvo pradėjęs plisti visame kūne. Šitaip vėžiui išplitus, išgyvenimo tikimybė sumažėja nuo 40 iki 20 procentų.

Nolano tėvai apibūdina, koks stiprus jų berniukas buvo kovoje su liga, tačiau Rūta savo pačios skausmą apibūdina kaip „nepakeliamą“. Kai Rūta paskutinį kartą išvežė Nolaną į ligoninę, jis buvo keletą dienų nevalgęs, nes tiesiog viską išvemdavo.

„Facebook“ motina aprašo paskutinę dieną ligoninėje:

„Aš sėdėjau šalia jo, prikišau galvą prie jo galvos, taip pat pasikalbėjome:

Aš: „Mielasis, skauda kvėpuoti, ar ne?

Nolanas: „Hmmm… Taip.

Aš: „Tau labai skauda, ​​ar ne?”

Nolanas: „Taip…”

Aš: „Mielasis, šis vėžys yra beviltiškas. Nebereikia kovoti.“

Nolanas: „Man nereikia? Bet aš kovoju dėl tavęs, mama!“

Aš: „Ne, brangusis, visą laiką kovojai dėl manęs?“

Nolanas: „Taip!”

Aš: „Nolanai Rėjau, koks tavo mamos darbas?“

Nolanas: „Saugoti mane!“

Aš: „Mielasis … Aš nebegaliu to padaryti. Vienintelė vieta, kur galiu tave apsaugoti, yra danguje.“

Nolanas: „Tada aš tiesiog pateksiu į dangų ir žaisiu ten, kol tu ateisi. Ar tu ten irgi pateksi?“

Aš: „Žinoma! Taip lengvai mamos neatsikratysi!“

Nolanas: „Ačiū, mama! Aš einu ten ir žaisiu su Hunteriu, Brile ir Henriu!“

Kitas kelias dienas Nolanas didžiąją laiko dalį miegojo. Šeima nusprendė grįžti namo iš ligoninės, kad Nolanas paskutines dienas praleistų savo namuose.

„Facebook“ įraše Rūta tęsia:

„Apie devintą valandą vakaro mes gulėjome lovoje ir žiūrėjome televizorių. Aš paklausiau Nolano, ar galėčiau nusiprausti, nes turėjau jį palikti, o mama visą laiką turėjo būti šalia jo.

Jis atsakė: „Hmmm gerai, mama. Lai dėdė Krisas ateina čia ir atsisėda šalia manęs, o aš pasisuksiu taip, kad galėčiau tave matyti.“

Aš sustojau prie vonios durų, atsisukau į jį ir pasakiau: „Žiūrėk čia, mano drauge. Grįšiu po 2 sekundžių.“

Po dušo parbėgau atgal ir įšokau su juo į lovą, dešinę ranką uždėjau ant dešinės jo veido pusės. Tada įvyko stebuklas, kurio niekada nepamiršiu… Mano mažasis angelas įkvėpė, atmerkė akis ir pasakė: „Aš tave myliu, mama“.

Tą naktį 23.54 val. jis užmigo, kai aš jam dainavau „Tu esi mano saulės spindulys“.

Nepamirškite pasakyti artimiesiems, kaip stipriai juos mylite!

Visos moterys kada nors norėjo nusikirpti, kad kažkaip pakeistų savo išvaizdą ar net gyvenimą. Tačiau toli gražu ne kiekviena tam ryžosi. Tos, kurios įsidrąsino nukirpti plaukus, nepasigailėjo. Bet kokiu atveju, šios 30 moterų gali pasigirti…
Mes susipažinome mokslų metu – ji buvo mano dėstytoja. Ir nepaisant amžiaus skirtumo, mes taip smarkiai susidomėjome vienas kitu, kad pamilome ir susituokėme. Bet kai kas rimto temdė mano šeimyninę laimę. Aš būdavau priverstas kiekvieną…



2,653  




Back to Top ↑